Judas ir Tamara
1Atsitiko taip, kad maždaug tuo pačiu metu Judas pasitraukė nuo savo brolių ir pasistatė palapinę arti tokio adulamiečio, vardu Hyra. 2Ten jis pamatė vieno kanaaniečio, vardu Šūva, dukterį, vedė ir su ja gyveno. 3Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, o jis pavadino jį Eru. 4Ji vėl tapo nėščia, pagimdė sūnų ir pavadino jį Onanu. 5Po to ji dar kartą pagimdė sūnų ir pavadino jį Šela. Ji pagimdė jį, būdama Kezibe.
6Savo pirmagimiui sūnui Erui Judas paėmė žmoną, vardu Tamara. 7Bet Judo pirmagimis Eras buvo nedoras VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS atėmė jam gyvastį. 8Tuomet Judas tarė Onanui: „Sueik su savo brolio žmona ir, atlikdamas jai svainio pareigą, duok savo broliui palikuonį“. 9Bet Onanas, žinodamas, kad palikuonis nebus jo, sueidamas su brolio žmona, visada išliedavo savo sėklą ant žemės, nes nenorėjo duoti savo broliui palikuonio. 10Ką jis darė, buvo nedora VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS ir jam atėmė gyvastį. 11Tuomet Judas tarė savo marčiai Tamarai: „Gyvenk kaip našlė savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šela“, – nes baiminosi, kad ir šis nenumirtų kaip jo broliai. Tamara išėjo ir gyveno savo tėvo namuose.
12Praslinkus ilgokam laikui, mirė Judo žmona, Šūvos duktė. Praėjus gedulo metui, Judas drauge su bičiuliu adulamiečiu Hyra nukeliavo į Timną pas savo avių kirpėjus. 13Kai Tamarai buvo pasakyta: „Tavo uošvis eina į Timną avių kirpti“, 14ji nusivilko našlės drabužius, apsigaubė šydu ir atsisėdo prie įėjimo į Enaimus, prie kelio į Timną. Ji matė, kad Šela jau užaugęs, tačiau ji nebuvo duota jam kaip žmona. 15Pamatęs Judas ją palaikė kekše, nes ji buvo užsidengusi veidą. 16Pasukęs prie jos į pakelę, jis tarė: „Nagi eikš, noriu su tavim sueiti“, nes nežinojo, kad tai jo marti. O ji užklausė: „O ką man duosi, kad sueitumei su manimi?“ 17Jis atsakė: „Ožiuką iš kaimenės atsiųsiu“. Bet ji atsakė: „Turi man palikti užstatą, kol atsiųsi“. 18Jis tarė: „Kokį užstatą tau palikti?“ Ji atsakė: „Savo antspaudo žiedą, juostą ir lazdą, kurią turi rankoje“. Jis padavė juos, suėjo su ja, ir ji tapo nuo jo nėščia. 19Tuomet ji pakilo ir nuėjo sau, nusiėmė šydą ir apsivilko našlės drabužius.
20Kai Judas pasiuntė ožiuką per savo bičiulį adulamietį, norėdamas atsiimti iš tos moters užstatą, šis negalėjo jos surasti. 21Jis klausinėjo miesto žmones: „Kurgi ta šventyklos kekšė, kuri buvo pakelėje prie Enaimų?“ Bet jie atsakė: „Ten niekada tokios nebuvo“. 22Tad jis sugrįžo pas Judą ir pranešė: „Neradau jos. Be to, vietos žmonės sako, kad ten niekada tokios nebuvo“. 23Judas atsakė: „Tepasilaiko ji juos sau, antraip žmonės ims iš mūsų juoktis. Juk pats matai: siunčiau ožiuką, o tu negalėjai jos surasti“.
24Maždaug po trijų mėnesių Judui buvo pranešta: „Tavo marti Tamara pasielgė kaip kekšė. Be to, per savo kekšystę ji tapo nėščia“. – „Išveskite ją, – šaukė Judas, – tebūna ji sudeginta!“ 25Vedama laukan, ji pasiuntė uošviui žinią: „Aš nėščia nuo vyro, kuriam priklauso šie daiktai. Prašom patikrinti, – pridūrė ji, – kieno šie daiktai: antspaudo žiedas, juosta ir lazda“. 26Judas atpažino juos ir tarė: „Ji teisesnė negu aš, nes aš jos nedaviau savo sūnui Šelai“. Daugiau jis su ja nebesuėjo.
27Atėjus gimdymo metui, pasirodė, kad jos įsčiose buvo dvynukai! 28Jai gimdant, vienas kūdikis iškišo rankutę. Pribuvėja ėmė ir užrišo ant rankutės raudoną siūlą, sakydama: „Šis išėjo pirmas“. 29Bet kaip tik tuo metu jis įtraukė rankutę, ir išėjo jo brolis. Pribuvėja ištarė: „Kokią spragą sau pasidarei!“ Todėl jis buvo pavadintas Perezu. 30Po to išėjo jo brolis su raudonu siūlu ant rankutės. Jis buvo pavadintas Zerachu.
